Vieni nemaloniausių, sunkiausiai psichologiškai pakeliamų negalavimų – tie, kurie aplinkiniams pastebimi plika akimi. Tada dėl savo bėdos darosi truputį nejauku ar net gėda, mat nori nenori jautikitų veriantį žvilgsnį ir svarstymus – o kas gi tau, kuo tu sergi iš tikrųjų, ar tai neužkrečiama?.. Kad yra vienas iš tų 1-3 procentų pasaulio „laimingųjų“, kuriuos vargina lėtinė dilgėlinė, mūsų pašnekovas sužinojo visai neseniai – šį pavasarį

Mindaugui ta balandžio diena praėjo įprastai, kaip ir visos kitos. Rytinis krosas šalia namų esančiame Vingio parke, pusryčiai, darbas, namai, vakarienė, poilsis. Naktį vyras pabudo nuo vis smarkėjančio niežulio veido srityje ir ant kojų. Pasižiūrėjęs į veidrodį, pamatė, kad visas veidas paraudęs ir išbertas mažais balkšvais spuogeliais. „Niežtinčios vietos atrodė tarsi nudilgintos. Buvau ne tik išbertas, su siaubu stebėjau, kaip tiesiog akyse tinsta blauzdos, ypač dešinė. Išsigandau ne juokais, mat niekada anksčiau nebuvau patyręs nieko panašaus. Šiaip ne taip sulaukiau ryto, galvojau bėgsiu pas gydytoją, tačiau ryte mano veidas ir kojos atrodė jau normaliau, nebeniežėjo taip klaikiai. Pas medikus taip ir nebenuėjau tąkart. Pagalvojau praeis bėda ir taip. O ir ką aš jiems parodysiu, jei veidas ir kojos – vėl normalūs, nebesutinę. Po dienos kitos bėrimų pasirodė ant rankų. Jie kurį laiką laikėsi, po to taip pat dingo. Dar vėliau išbėrė nugarą. Po to vėl veidą. Nesupratau, kas man darosi. Taip kamavausi kelias savaites. Gydytojas alergologas galiausiai diagnozavo lėtinę dilgėlinę“, – pasakoja vyras.

Išberia, niežti, patinsta

Kaip teigia Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vyresnioji gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė, medicinos mokslų daktarė Anželika Chomičienė, dilgėline sergančius pacientus suskaičiuoti nelengva, mat dalis jų, jei simptomai nėra varginantys, dažnai į gydytojus net nesikreipia. „Dilgėlinė pasireiškia niežtinčiu, įvairaus dydžio odos paraudimu bei patinimu. Toks bėrimas vadinamas pūkšlėmis (ar pūkšle). Pūkšlės gali būti įvairaus dydžio: nuo labai smulkių iki didžiulių, susiliejančių tarpusavyje. Paprasčiau tariant, oda atrodo taip, tarsi nudilginta. Kartu su bėrimo atsiradimu, gali patinti akių vokų, lūpų, liežuvio, sunkesniais atvejais – gerklų gleivinė.  Tokia būklė  vadinama angioedema, – pasakoja gydytoja. – Ligos skiriamasis bruožas tas, kad jos simptomai gana greitai atsiranda ir dažnai taip pat greitai išnyksta arba pakeičia savo vietą. Bėrimas praeidamas nepalieka jokių žymių. Tai po visą  kūną migruojantis susirgimas“. Anot A. Chomičienės, dalis žmonių kurį laiką apskritai nesusivokia, kokia tai liga. „Nors dilgėlinę dažnai diagnozuoja ir gydo alergologai, šis negalavimas toli gražu tikrai ne visais atvejais yra alerginės prigimties“, – pastebi medikė.

Priežastys sunkiai įvardijamos

Pasak gydytojos, priežastys sunkiai atrandamos, be to, ne visais atvejais paaiškinamos. Ir taip yra visame pasaulyje.  „Ūmią dilgėlinę gali sukelti daug veiksnių: ūmios infekcinės ligos, alerginės reakcijos į maistą, vaistus, vabzdžių įgėlimus. Tuo tarpu lėtinė dilgėlinė paprastai niekada nebūna alerginės kilmės. Ją dažniausiai išprovokuoja kokios nors lėtinės infekcijos, sisteminės ligos (pavyzdžiui, raudonoji vilkligė, skydliaukės susirgimai), taip pat ji gali būti autoimuninės kilmės, kai dėl imuninės sistemos suaktyvėjimo organizmas pradeda  kovoti pats su savimi ir gamina antikūnus prieš tam tikras savo ląstelių struktūras (arba molekules). Kartais ligą sąlygoja ir tam tikri fiziniai veiksniai, tokie kaip šaltis, karštis, saulės spinduliai, mechaninis trynimas, spaudimas, vanduo, fizinis aktyvumas, padidėjusi kūno temperatūra, – vardija A. Chomičienė. – Ar įtakos turi ir stresas? Jis laikomas stipriai provokuojančiu veiksniu, bet paprastai vien jis ligos nesukelia“.

Ar dilgėlinę galima išgydyti?

Dažnai – taip, kartais ši liga išnyksta savaime net negydoma, o kartais labai sunkiai pasiduoda gydymui. Kad ir kaip ten būtų, universalaus, visiems tinkančio gydymo tikrai nėra. Taip teigia Kauno klinikų alergologė ir klinikinė imunologė, LSMU Imunologijos ir alergologijos klinikos vadovė, profesorė, medicinos mokslų daktarė Brigita Šitkauskienė. „Gydant dilgėlinę, nepakanka vartoti vien vaistus, būtina labai save stebėti, galbūt net pakoreguoti kasdienio gyvenimo įpročius: peržiūrėti mitybą, poilsio, darbo ir fizinės veiklos režimą, – tvirtina pašnekovė. – Tačiau pirmiausia reikia stengtis išsiaiškinti ir pašalinti ligą sukėlusią priežastį. Tik tuomet sumažėja simptomai, o paciento būklė pastebimai pagerėja. Deja, bet ne visais atvejais pavyksta tai padaryti, mat dažniausiai dilgėlinę sąlygoja ne koks nors vienas, labai aiškiai apčiuopiamas veiksnys, o keli“. Pasak medikės, labai svarbus glaudus ir atviras  gydytojo ir paciento tarpusavio bendradarbiavimas, mat dauguma sergančiųjų ilgainiui pastebi, kas būtent jiems išprovokuoja dilgėlinės simptomus. Tada tampa aiškiau, kokia linkme pacientą reikėtų tirti toliau.

Ar įmanoma dilgėlinę kontroliuoti? „Tai labai varginanti liga, mat žmogui stipriai niežti, kartojasi bėrimas, o kartais ir tinimas, kuris gali tapti ir labai pavojingas, jei tinsta gerklos. Pacientai neretai labai išgyvena dėl savo išvaizdos, gėdijasi rodytis viešumoje. Maža to, patiriamas stresas – tiek kylantis kasdieniame gyvenime, tiek ir dėl ligos – pats savaime provokuoja bėrimus ir juos palaiko. Patenkama tarsi į užburtą ratą“, – sako gydytoja. Profesorės teigimu, dilgėlinė efektyviai gydoma antihistamininiais vaistais, parenkant individualią dozę. Reikalui esant, kai ligos forma lėtinė, nepasiduodanti įprastiniams gydymo metodams, skiriama biologinė terapija (tai naujausias gydymo būdas, kuris jau daugiau nei metai prieinamas ir Lietuvos pacientui) ar kiti rezerviniai gydymo būdai, moduliuojantys imuninį organizmo atsaką.

Lėtinės dilgėlinės gydymas šiandien labai pasikeitęs

Pasak Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytojos alergologės klinikinės imunologės docentės Lauros Malinauskienės, spėjama, jog apie 20 proc. visų žmonių bent kartą gyvenime suserga ūmine dilgėline, tuo tarpu lėtinė jos forma vargina maždaug 1-3 proc. visų pasaulio gyventojų. „Tai gana dažna liga. Be to, lėtinė dilgėlinė paprastai visada prasideda nuo ūmaus susirgimo. Juk kai žmogų pirmą kartą išberia, paprastai niekas – nei jis pats, nei gydytojai, nežino, kokia ligos eiga bus po dienos, dviejų, savaitės ar mėnesio.  Jei dilgėlinė nepraeina per 6 savaites, ji laikoma lėtine“, – tvirtina pašnekovė. Anot L. Malinauskienės, dilgėlinė gydoma pakopomis: iš pradžių skiriama viena vaisto dozė, jei tai nepadeda – ši didinama 2, po to 4 kartus. Jei ir tai neduoda tikėtinų rezultatų, gydytojas sprendžia, galbūt pacientui reikalinga biologinė terapija. „Biologinė arba dar kitaip vadinama taikinių terapija – tai naujausias  ir sparčiausiai progresuojantis gydymo būdas. Šie vaistai yra gaunami iš gyvo organizmo arba sintezuojami jame. Jie veikia per tam tikras organizmo molekules – taikinius ir taip modifikuoja ligos mechanizmą“, – aiškina medikė. Biologinė terapija skiriama tik pritarus gydytojų konsiliumui, taip pat tik tuo atveju kai įprastiniai gydymo metodai buvo neefektyvūs. Ir nors šie preparatai dilgėlinės visiškai neišgydo, tačiau daugumai sergančiųjų pastebimai sumažina simptomus, suvaldo ligos paūmėjimą, neleidžia jai progresuoti.  Dėl to pagerėja gyvenimo kokybė.

L. Malinauskienė atkreipia dėmesį, kad dalis žmonių, kurie dilgėline serga seniai, daro klaidą neateidami pas gydytojus pasikonsultuoti profilaktiškai. „Jie gydosi tais pačiais vaistais daugybę metų. Tačiau technologijos ir medicina juk sparčiai tobulėja. Dabar yra daug naujų vaistų, kurie veikia žymiai geriau ir tikrai nėra brangesni nei ankstesnieji“, – pastebi pašnekovė.

Gydytojų teigimu, dilgėline bent kartą gyvenime rizikuoja susirgti kiekvienas. Ir visai nesvarbu, kokiame pasaulio krašte žmogus gyvena ir koks yra jo gyvenimo būdas. Spalio 1 d. minima pasaulinė dilgėlinės diena.