Dilgėlinė yra liga, pasireiškianti odos bėrimais, vadinamais pūkšlėmis. Kartu gali pasireikšti ir angioedema (nebūtinai). Pūkšlė yra bėrimas, kuris:

• Niežti.
• Per parą išnyksta nepalikdamas žymių.
• Atrodo lyg įvairaus dydžio odos patinimas, dažniausiai oda aplink bėrimą būna paraudusi.

Angioedema yra staigus odos ar gilesnių odos sluoksnių patinimas. Dažniausia pasireiškia lūpose, akių vokuose, bet gali tinti ir kitos kūno vietos. Oda gali būti skausminga. Pokyčiams išnykti gali prireikti kelių parų, paprastai iki 72 valandų.

Dilgėlinė pasireiškia, kai odoje esančios putliosios ląstelės išskiria histaminą, biologiškai aktyvią medžiagą, kuri sukelia odos paraudimą, tinimą, niežulį. Įvairūs veiksniai gali aktyvuoti putliąsias ląsteles, todėl ši liga nėra vienalypė, gali skirtis savo trukme, sunkumu. Ūmine dilgėline vadinama būklė, kai bėrimai pūkšlėmis ir/ar angioedema kartojasi trumpiau nei 6 savaites, o vėliau išnyksta. Jei liga trunka ilgiau, dilgėlinė yra lėtinė (1).

Ūmine dilgėline bent kartą gyvenime suserga 8-20 proc. žmonių. Lėtinė dilgėlinė daug retesnė, ja serga 0,6-0,8 proc. suaugusiųjų ir 0,1-0,3% vaikų. Manoma, kad šie skaičiai galėtų būti dar didesni, nes sergantys ūmine ligos forma ir asmenys, kurie patiria lengvus ligos simptomus dažnai pagalbos nesikreipia. Ligos trukmė gali būti įvairi (1 paveikslas). Deja nėra patikimų rodiklių galinčių nuspėti ligos trukmę (2).

Dilgėlinė diagnozuojama apžiūrėjus pacientą, įvertinus bėrimų pobūdį, trukmę. Dilgėlinė gali būti atskira liga ar tik vienas iš ligos simptomų, todėl svarbu įvertinti ar kartu su bėrimais nepasireiškia ir kitų ligų požymių: karščiavimo, sąnarių ar raumenų skausmų, kitų negalavimų. Daugiau nei 24 val. neišnykstančios pūkšlės gali būti kitų odos ligų požymis: urtikarinio vaskulito (kraujagyslių uždegimas),  eozinofilinio celiulito (jungiamojo audinio uždegimas), pemfigoido (pūslinės) pradinės stadijos (3).

Daugelis sergančių dilgėline mano, kad yra kam nors alergiški ir bando surasti ligos priežastį. Iš tiesų alergija kaip dilgėlinės priežastis yra patvirtinama retai. Ūminės ir lėtinės dilgėlinės priežastys skiriasi ir yra pateikiamos 2 ir 3 pav. (3).

Ūminė dilgėlinė dažniausiai yra susijusi su ūmine infekcija, ypač vaikams. Dažniausiai ūminė dilgėlinė būna susijusi virusine viršutinių kvėpavimo takų infekcija (nazofaringitu) ar virusine virškinamojo trakto infekcija, rečiau su virusiniu hepatitu A ir B. Nustatyta sąsaja ir su bakterinėmis infekcijomis, dažniausiai sukeliančiomis anginą (tonzilitą) ir šlapimo takų uždegimą (cistitą). Pietų kraštuose, kur populiaru valgyti termiškai neapdorotą žuvį, dilgėlinė būna susijusi ir su anisakiaze, apvaliųjų kirmėlių infekcija (4). Organizmui apsivalius nuo infekcijos, paprastai išnyksta ir odos bėrimai.

Mokslinių tyrimų duomenimis 63 proc. pacientų, patyrusių ūminę dilgėlinę, įtarė, kad bėrimas buvo susijęs su maistu. Tik 1 iš 109 atvejų tai pavyko patvirtinti.  Vaikams alergija maistui, kaip bėrimo priežastis patvirtinama dažniau – iki 15% atvejų. Pagrindiniai maisto produktai sukeliantys dilgėlinę vaikams yra karvės pienas, vištos kiaušinis, žemės riešutai (1, 5).

Aiškinantis dilgėlinės priežastis visada svarbu atkreipti dėmesį į paciento pagal poreikį ir nuolat vartojamus medikamentus. Apie 9% atvejų ūminė dilgėlinė yra susijusi su medikamentų vartojimu. Vaistai gali sukelti vien dilgėlinę, vien angioedemą arba dilgėlinę kartu su angioedema.

Sergantys arterine hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis) gana dažnai yra gydomi angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais (AKFI). Didelės apimties tyrimų rezultatai rodo, kad 0,5% šiuos vaistus metus ar ilgiau vartojusių asmenų išsivysto angioedema. Dažniausiai tinsta liežuvis, lūpos ir gerklos. Tokie tinimai neniežti, kartu neberia odos (6).

Angioedema ir dilgėlinė gali būti susijusios ir su kitais vaistais. Dažniausi kaltininkai yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, aspirinas), skirti skausmui ir karščiavimui sumažinti. Jie gali būti ūminės angioedemos ir/ar dilgėlinės priežastimi, jei vaistai vartojami retkarčiais, pavyzdžiui, suskaudus galvai ar sąnariams. Nedidelės dozės aspirino gali būti vartojamos kasdien dėl širdies ligų. Populiariai tai vadinama „kraujo skystinimu“. Nuolat vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali būti lėtinės dilgėlinės ir/ar angioedemos priežastimi. Taip pat šie vaistai gali pabloginti ligos eigą jau sergantiems lėtine dilgėline su ar be angioedemos. T.y. nutraukus šių vaistų vartojimą bėrimai visiškai neišnyksta, nors išgėrus tokių vaistų bėrimas ir tinimai aiškiai intensyvėja (7).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad, jei bėrimų atsiradimas yra susijęs su vaistų vartojimu, tai gali būti ir alergijos medikamentams požymis. Anksčiau minėtais atvejais, dažniausiai bėrimai ar tinimas yra susijęs su nepageidaujamu poveikiu, kuris yra tiesiogiai susijęs su natūraliu vaistų veikimo mechanizmu. Alergijos atveju imuninė sistema atpažįsta medikamentą, kaip organizmui svetimą medžiagą ir sukeliama reakcijų seka, kuri turi organizmui žalingą poveikį. Alergija medikamentui gali pasireikšti dilgėlinės tipo bėrimu ir/ar angioedema, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ar kartu nėra ir kitų organizmo sistemų pažeidimo požymių: virškinimo negalavimų, apsunkinto kvėpavimo, dusulio, kraujospūdžio sumažėjimo, sąmonės netekimo. Jei liga pasireiškia ne vien odos bėrimais, tai gali būti anafilaksinė reakcija, kuri yra gyvybei grėsminga ir būtinas skubus gydymas. Tokioms reakcijoms būdinga labai greita eiga (8).

Apie 50% pacientų sirgusių ūmine dilgėline, net atlikus išsamius tyrimus, ligos priežastis lieka nežinoma (idiopatinė arba spontaninė dilgėlinė). Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos (vert. iš angl. k. European Academy of Allergy and Clinical Immunology, EAACI) dilgėlinės gairėse sergantiems ūmine dilgėline nerekomenduojama atlikti jokių rutininių ar specializuotų tyrimų, nebent būtų aiškus alergijos įtarimas (1). Bendrai ligos prognozė yra palanki, nes 99% atvejų, net jei priežastis nenustatoma, bėrimai išnyksta savaime ir nesikartoja (5).

Lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su fiziniais veiksniais (indukuota dilgėlinė), autoimuninėmis ligomis, lėtinės infekcijos židiniais, neimuninėmis reakcijomis į maistą ar vaistus (pseudoalergija) (3 pav.). Sergantiems lėtine dilgėline atlikus išsamius tyrimus dilgėlinės priežastis nėra nustatoma maždaug pusei pacientų. Tokia dilgėlinė vadinama lėtine idiopatine ar spontanine (3).

Indukuotą dilgėlinę gali sukelti įvairūs fiziniai veiksniai: šaltis, spaudimas, šiluma, saulės spinduliai, trintis, vibracija, taip pat kūno temperatūros padidėjimas dėl fizinio krūvio ar emocinio susijaudinimo, kontaktas su įvairiomis išorės medžiagomis, vandeniu. Paprastai odos bėrimai po fizinio poveikio atsiranda, ten, kur oda buvo paveikta. Pavyzdžiui, sergant šalčio dilgėline paprastai beria atviras kūno vietas (veidą, plaštakas) palietus šaltus daiktus, šaltą vandenį ar nuo šalto vėjuoto, drėgno oro, o sergant dermografine dilgėline atsiranda linijiniai bėrimai patrynus, pakasius odą. Žmogus vienu metu gali sirgti keliomis dilgėlinės formomis, pavyzdžiui spontanine ir termografine ar spontanine ir šalčio dilgėline. Įtarus indukuotą dilgėlinę atliekami provokaciniai mėginiai ant odos: šalčio, spaudimo, spindulių ar kt., priklausomai nuo to kokia dilgėlinė yra įtariama. Įtariant, kad dilgėlinę sukelia vidinės kūno temperatūros padidėjimas, atliekamas provokacinis fizinio krūvio mėginys (žmogus mina dviratį ir yra stebimas ar neatsiranda bėrimų. Šalčio ir dermografinė gali būti susijusios su gretutinėmis ligomis, ypač infekcijomis, todėl sergantiems šiomis dilgėlinės formomis rekomenduojama atlikti bendrą kraujo, eritrocitų nusėdimo greičio ir uždegiminio baltymo kraujyje tyrimus (1).

Autoimuninės ligos pasireiškia, kai organizmo imuninė sistema nuosavus audinius klaidingai atpažįsta kaip svetimus ir su jais kovoja, taip juos sužalodama ir sutrikdydama normalią jų veiklą. Pastebėta, jog dilgėlinė gali būti susijusi su tam tikromis autoimuninėmis ligomis: baltme (vitiligo), I tipo cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, o dažniausiai – autoimuniniu tiroiditu (3). Autoimuninis tiroiditas yra skydliaukės liga, kuria serga 0,4-9,1 proc. visuomenės. Ligonių kraujyje nustatomi baltymai (autoimunininiai antikūnai), kurie jungiasi prie skydliaukės audinių ir aktyvina imuninės sistemos ląsteles. Tų pačių baltymų nustatymas kraujyje yra susijęs su lėtine dilgėline, todėl visus sergančius lėtine dilgėline rekomenduojama tirti dėl skydliaukės funkcijos sutrikimų ir autoimuninių skydliaukės ligų. Įtariant autoimuninę dilgėlinę atliekamas autologinio serumo testas. Šiam tyrimui paimamas ligonio kraujas ir pašalinus iš jo kraujo ląsteles suleidžiamas į odą (tam pačiam žmogui, iš kurio buvo paimtas). Jei suleidimo vietoje oda parausta ir patinsta galime daryti prielaidą, kad odos bėrimai yra susiję su autoimunine liga (9).

Lėtinė, kaip ir ūminė, dilgėlinė gali būti susijusi su infekcija. Sergančiuosius lėtine dilgėline verta tirti dėl Helicobacter pylori infekcijos, kuri paprastai yra siejama su skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Pastebėta, kad daugeliui asmenų, kurie sirgo lėtine dilgėline ir buvo nustatyta ši bakterija, problema išsisprendė išnaikinus infekcijos sukėlėją antibiotikais. Kai kuriems pacientams nustačius lėtinio tonzilito (anginos) ar sinusito (veido daubų uždegimo) požymių ir skyrus gydymą antibiotikais būklė taip pat pagerėja. Lėtiniu infekcijos židiniu gali būti ir sugedę, netaisyti dantys, todėl svarbi gyd. odontologo konsultacija (4).

Lėtine dilgėline sergantiems nustatomos ir įvairios pirmuonių infekcijos (blastocistozė, giardiazė, amebiazė, toksokarozė, helimtozės ir kt.). Pirmuonių paplitimas priklauso nuo klimatinės zonos, jais galima užsikrėsti per maistą, nešvarų vandenį, gyvūnus, nešvarias rankas. Šios infekcijos dažniausiai diagnozuojamos atlikus išmatų tyrimą, kai kurios – specialius kraujo tyrimus. Nustačius pirmuonių infekciją ir suvartojus specialių vaistų kursą, apie 35 proc. atvejų išnyksta ir dilgėlinės bėrimai (10).

Pseudoalergija vadinamos neimuninės reakcijos, kurios savo išraiška yra panašios į alergines. Lėtinė dilgėlinė gali būti susijusi su neimuninėmis reakcijomis į nuolat vartojamus vaistus (aprašytos prie ūminių dilgėlinių) ir į maistą. Biologiškai aktyvios medžiagos gali pabloginti ligos eigą. Jų tam tikruose maisto produktuose gali būti gausu natūraliai (pavyzdžiui, citrusiniuose vaisiuose) ir gali būti įdėta į maistą siekiant pagerinti produkto tekstūrą, skonį, spalvą, prailginti tinkamumo naudoti laiką (įvairūs maisto priedai). Sergantiems lėtine dilgėline, kai įtariama, kad bėrimai yra susiję su maistu, rekomenduojama 3 savaičių trukmės dieta. Jei, koregavus mitybą, ligonio būklė negerėja, jos tęsti neverta. Būklei pagerėjus dieta tęsiama 3–6 mėn. Dietos be pseudoalergenų pavyzdys čia.

Jei liga pasireiškia vien besikartojančiu tinimu (angioedema), o bėrimų nebūna, būtina ligonį įvertinti ir dėl paveldimų ligų požymių. Paveldima angioedema pasireiškia dėl tam tikro fermento (C1 esterazės inhibitoriaus) stokos. Sutinti gali bet kuri kūno vieta: rankos, pėdos, genitalijos, veidas, vidaus organai. Šiai ligai būdinga, kad tinimas vystosi lėtai, per kelias valandas, o pokyčiams išnykti gali prireikti 1-5 dienų. Tokia angioedema niekada nepasireiškia kartu su dilgėline. Dažniausiai pirmieji ligos simptomai pastebimi 8-12 m. amžiuje. Tai reta liga, kuria serga 1 iš 50000-100000 žmonių (11).

Dažnai pacientams kyla klausimas ar dilgėlinę gali sukelti stresas. Daugelis gydytojų tam pritartų. Žmogaus nervinė sistema gali aktyvuoti imuninę sistemą ir putliąsias ląsteles per nervines skaidulas ir išskirdama biologiškai aktyvias medžiagas (nervinius signalus perduodančias molekules). Mokslininkai, nagrinėję sergančiųjų lėtine dilgėline psichinę sveikatą, nustatė, kad šie asmenys dažniau patiria nerimą, serga depresija, yra kankinami nemigos ir yra patyrę stiprių išgyvenimų (pavyzdžiui, artimo žmogaus mirtis), dažniau serga kitomis psichinėmis ligomis. Vis dar išlieka diskusija ar ligonių patiriamas stresas yra ligos priežastis ar pasekmė (12).

Apibendrinant lėtinės dilgėlinės ir angioedemos priežastis: jos gali būti įvairios ir pacientams gali būti atliekami atitinkami tyrimai šioms priežastims nustatyti. Tyrimai yra parenkami įvertinus kiekvieno asmens individualius duomenis (1 lentelė). Deja, daugeliu atveju priežastis išlieka nežinoma.

Sergančiųjų lėtine dilgėline sveikatos būklė prilyginama sergančiųjų lėtine išemine širdies liga (1). Lėtinė dilgėlinė paveikia žmonių gyvenimo kokybę: sutrikdo miegą, kasdienę veiklą. Daugiau nei 20 proc. dirbančiųjų praleidžia bent vieną ar daugiau darbo valandų per savaitę dėl ligos, jų darbinis produktyvumas sumažėja apie 27 proc. Angioedema ligoniams sukelia ne tik fizinius negalavimus, bet ir stiprų gėdos, baimės jausmą dėl estetinių pokyčių veide, nors šie yra trumpalaikiai (13).

Literatūra

1. 1. Zuberbier T, Aberer W, Asero R, Bindslev-Jensen C, Brzoza Z et al. The EAACI/GA2LEN/EDF/WAO Guideline for the definition, classification, diagnosis, and management of urticaria: the 2013 revision and update. Allergy 2014; 69: 868–887.
2. 2. Greenberger PA. Chronic urticaria: new management options. World Allergy Organ J. 2014;7:31.
3. 3. Grattan CEH, Saini SS. Urticaria and Angioedema. In: Bolognia JL, Schaffer JV, Cerroni L (eds) Dermatology. Elsevier Health Sciences, 2017.
4. 4. Wedi B, Raap U, Wieczorek D. et al. Urticaria and infections. All Asth Clin Immun. 2009; 5: 10.
5. 5. Zuberbier T. Acute Urticaria. In: Zuberbier T., Grattan C.E.H., Maurer M. (eds) Urticaria and Angioedema. Springer, Berlin, Heidelberg, 2010.
6. 6. Caballero T, Pedrosa M. Angioedema Due to ACE Inhibitors. Curr Treat Options Allergy. 2016; 3: 401.
7. 7. Stone C, Brown NJ. Angiotensin-converting Enzyme Inhibitor and Other Drug-associated Angioedema. Immunol Allergy Clin North Am. 2017; 37:483-495.
8. 8. Pecquet C. Acute Urticaria and Anaphylaxis. In: Revuz J, Roujeau JC, Kerdel FA, Valeyrie-Allanore L. (eds) Life-Threatening Dermatoses and Emergencies in Dermatology. Springer, Berlin, Heidelberg, 2009.
9. 9. Kolkhir P, Metz M, Altrichter S, Maurer M. Comorbidity of chronic spontaneous urticaria and autoimmune thyroid diseases: A systematic review. Allergy. 2017; 72:1440-1460.
10. 10. Kolkhir P, Balakirski G, Merk HF, Olisova O, Maurer M. Chronic spontaneous urticaria and internal parasites–a systematic review. Allergy. 2016; 71:308-22.
11. 11. Longhurst H, Cicardi M. Hereditary angio-oedema. Lancet. 2012; 379:474-81.
12. 12. Ben-Shoshan M, Blinderman I, Raz A. Psychosocial factors and chronic spontaneous urticaria: a systematic review. Allergy. 2013;68:131-41.
13. 13. Maurer M, Abuzakouk M, Bérard F, Canonica W, Oude Elberink H et al. The burden of chronic spontaneous urticaria is substantial: Real-world evidence from ASSURE-CSU. Allergy. 2017. doi: 10.1111/all.13209.