Diagnostika

Sergančiųjų dilgėline tyrimo etapai:

  1. Išsami ligos anamnezė.
  2. Fizinis paciento ištyrimas (apima diagnostinius provokacinius mėginius, kurie parenkami pagal anamnezę).

Išplėstinė priežastinių veiksnių paieška kiekvienu dilgėlinės atveju nerekomenduojama. Laboratoriniai tyrimai ir specialūs provokaciniai mėginiai turi būti atliekami įvertinus anamnezę kiekvienam pacientui individualiai, pagal įtariamą dilgėlinę sukėlusį veiksnį.

Pagrindinis tyrimas, kurį rekomenduojama atlikti visiems pacientams, – klinikinis kraujo tyrimas su eritrocitų nusėdimo greičiu (ENG) arba C reaktyvinio baltymo (CRB) nustatymu.

Dilgėlinės gydymas– tai ne vien vaistų vartojimas, bet visas kompleksas priemonių, naudojamų siekiant išvengti ir pašalinti šios ligos priežastis bei simptomus. Gydant dilgėlinę, kaip ir kitas lėtines ligas, būtinas glaudus paciento ir gydytojo bendradarbiavimas.

Dilgėlinės gydymas apima šias sudedamąsias dalis:

  • Dilgėlinės priežasčių ir simptomus provokuojančių veiksnių nustatymą ir šalinimą (išskyrus ūminę dilgėlinę, kurios atveju priežastis dažniausiai nėra tikslinama);
  • Klinikinių simptomų kontrolę (putliųjų ląstelių degranuliacijos, histamino ir kitu uždegimo mediatorių išsiskyrimo slopinimą ir jų poveikio blokavimą).

GYDYMO METODAI

  • GYDYMAS
  • KITI GYDYMO BŪDAI
  • KLAUSIMYNAS

Gydant dilgėlinę, skiriami vaistai, kurie slopina iš putliųjų ląstelių išsiskiriančių mediatorių poveikį. Tai naujieji antros kartos antihistamininiai preparatai.

Jei vartojant šiuos vaistus simptomai ir toliau išlieka, gydytojas papildomai gali skirti kitų grupių vaistų.

Itin sunkiais dilgėlinės atvejais gali būti skiriamas imunomoduliuojantis gydymas. Jį skiria gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas.

Nauja era gydant dilgėlinę prasidėjo su biologinės terapijos, kuri dar vadinama taikinių terapija atsiradimu. Tai vienas naujausių ir sparčiausiai progresuojančių gydymo būdų. Šie vaistai yra gaunami iš gyvo organizmo arba yra sintezuojamas jame. Biologinės terapijos tikslas – modifikuoti ligos atsiradimo mechanizmą veikiant per tam tikras organizmo molekules-taikinius. Gydant lėtinę dilgėlinę naudojamas biologinis preparatas, priklausantis monokloninių antikūnų grupei, kuris suriša imunoglobuliną E žmogaus organizme ir tokių būdu sumažina putliųjų ląstelių aktyvumą.

Taikinių terapija skiriama tik pritarus gydytojų konsiliumui, tuo atveju kai įprastiniai gydymo metodai buvo neefektyvūs. Ir nors šie preparatai dilgėlinės visiškai neišgydo, tačiau daugumai sergančiųjų sumažina simptomus, suvaldo ligos paūmėjimą ir progresavimą, o tai ženkliai pagerina gyvenimo kokybę.

Esant sunkiai dilgėlinei gali būti taikomas imunosupresinis gydymas ciklosporinu – tai preparatas, kuris slopina kai kurių imuninių ląstelių (limfocitų, putliųjų ląstelų, eozinofilų) , dalyvaujančių dilgėlinės atsiradime, aktyvumą. Šio vaisto efektyvumas gydant lėtinę dilgėlinę yra neabejotinai įrodytas, bet jis nėra naudojamas kaip standartinis gydymas dėl dažno nepageidaujamo poveikio. Šį preparatą gali paskirti tik gydytojas specialistas tais atvejais, kai įprastinis dilgėlinės gydymas buvo neefektyvus.

Fototerapija

Sumažina putliųjų ląstelių skaičių dermoje. Ji gali būti vertinga gydant mastocitozę ir įprastiniam gydymui rezistentiškas lėtines dilgėlinęs formas. Skiriama nuo 1 iki 3 mėnesių ultravioletinių (UV) spindulių apšvita (UV-A ar UV-B) kartu su antihistamininiais vaistais.

 

Kiti vaistai

Duomenų, įrodančių dapsono, metotreksato, sulfasalazino, interferono veiksmingumą gydant lėtinę dilgėlinę, nepakanka, publikuoti tik pavieniai nekontroliuojami klinikiniai tyrimai (labai žemas įrodymų lygmuo). Traneksamo rūgštis gali būti veiksminga gydant sergančiuosius dilgėline, kuriems padidėjęs D-dimeru kiekis.

 

Klinikiniai tyrimai parodė, kad anksčiau rekomenduoti alternatyvaus gydymo vaistai, tokie kaip indometacinas, kolchicinas, varfarinas, natrio kromoglikatas, nifedipinas, yra neveiksmingi gydant lėtinę dilgėlinę.

Žemiau pateikiami klausimai, kuriuos rekomenduojama aptarti su gydytoju pasireiškus ar paūmėjus dilgėlinei.

  1. Ligos pradžia.
  2. Pūkšlių dažnis, trukmė ir jas sukeliantys veiksniai.
  3. Bėrimų pokytis per parą.
  4. Simptomų pasireiškimas savaitgaliais, švenčių ar išvykų dienomis.
  5. Pūkšlių forma, dydis, išsidėstymas.
  6. Angioedemos pasireiškimas.
  7. Subjektyvūs gretutiniai simptomai (niežėjimas, skausmas, kiti).
  8. Šeiminė anamnezė: dilgėlinė, atopinės ligos.
  9. Anksčiau persirgtos ar dabartines ligos: alergija, infekcija, vidaus ligos, kitos.
  10. Psichosomatinės ar psichinės ligos.
  11. Chirurginiai implantatai, komplikacijos vietinės nejautros, operacijų metu.
  12. Virškinimo sutrikimai (išmatų pobūdis, meteorizmas).
  13. Fizinio veiksnio ar krūvio įtaka.
  14. Vartojami vaistai: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, injekcijos, imunizacija, hormonai, vidurių laisvinamieji, žvakutės, lašai į akis, ausis, alternatyvus gydymas.
  15. Maisto įtaka, mitybos ypatybės.
  16. Ryšys su menstruacijomis.
  17. Rūkymas (ypač kvapių tabako produktų vartojimas).
  18. Darbo pobūdis.
  19. Laisvalaikio veikla.
  20. Stresas.
  21. Gyvenimo kokybės pokyčiai, nulemti dilgėlinės.
  22. Anksčiau skirtas gydymas ir atsakas į jį.
  23. Ankstesnes diagnostinės procedūros bei jų rezultatai.